1935 metais buvo pristatytas pirmasis alaus konservas, padėjęs pagrindą aliuminio skardinių kūrimui. 1940 m. nerūdijančio plieno skardinės buvo pradėtos pardavinėti Europoje ir Amerikoje, o aliuminio skardinių atsiradimas maždaug tuo pačiu metu pažymėjo skardinių gamybos technologijos šuolį į priekį.
1959 m. amerikietis Ermalas Fraze'as, įkvėptas konservų atidarytuvo trūkumo per šeimos pikniką, išrado traukiamąją skardinę. Tai buvo atidarymo metodų revoliucija.
Iš pradžių aliuminio skardinės naudojo išorinį traukimo skirtuką, kuris atsiskyrė nuo skardinės atidarius. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo išrastas saugesnis ir aplinką tausojantis vidinis (atverčiamas{2}}) traukiamasis skirtukas, kuris palaipsniui pakeitė išorinį traukiamąjį skirtuką kaip pagrindinį.
Aliuminio skardinės greitai išpopuliarėjo dėl savo patogumo. Atsitiktinis apsinuodijimas Coca-Cola Japonijoje aštuntajame dešimtmetyje objektyviai paskatino aliuminio skardinių pritaikymą, todėl įmonės pakeitė išpilstytą koka{3}kolą pardavimo automatuose saugesnėmis konservuotomis versijomis. Iki devintojo dešimtmečio aliuminio skardinės tapo pagrindine alaus ir gazuotų gėrimų pakuote Europos ir Amerikos rinkose.
XXI amžiuje aliuminio skardinių dizainas ir gamybos technologija toliau tobulėjo. Pavyzdžiui, gamintojai pristatė patentuotus traukiamus skirtukus su anti-padirbinėjimu funkcijomis, taip pat naujus užsegamus-užraktus, skirtus lengviau atidaryti. Tuo pat metu ir toliau tobulėjo lengvojo svorio technologija, žymiai sumažindama naudojamo aliuminio kiekį, išlaikant stiprumą, tobulinant skardinės sienelės ir dugno dizainą.
